NAUJAUSI PSICHOLINGVISTINIAI VAIKŲ KALBOS TYRIMAI

INETA SAVICKIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas NAUJAUSI PSICHOLINGVISTINIAI VAIKŲ KALBOS TYRIMAI Šiandien viena populiariausių psicholingvistikos sričių, bandančių atsakyti j klausimą, kaip randasi kalba, yra vaikų kalbos tyrimai. Susidomėjimas įgimtais kalbos mechanizmais, susijęs su Naomo Chomskio teorijomis, kiek atslūgo, nes pradėjo vyrauti kita teorija - vaiko lingvistinės aplinkos poveikis. Lietuvių vaikų kalbos tyrimai nėra visiškai naujas dalykas, tačiau lietuvių kalbos raidos sistemingų studijų, atliktų naudojant naujausias tyrimų metodikas ir analizės programas, ilgai nebūta. Tokie tyrimai pradėti prieš kelerius metus: analizuotas vaikų morfologijos, leksikos, iš dalies ir sintaksės įsisavinimas (Balčiūnienė 2004; Savickienė 1997,2003; Wójcik 2000). Šie tyrimai savo nuoseklumu ir medžiagos turtingumu pralenkia daugelio kitų kalbų tokius tyrimus. Su kalbos įsisavinimo klausimais glaudžiai susiję vaikiškosios kalbos tyrimai, kurie buvo trumpai aptarti Inetos Savickienės (1999, 2003) ir P. Vujciko (Wójcik 1994), o išsamiau analizuoti Lauros Kamandulytės magistro darbe Vaikiškosios kalbos modifikacijos" (2005). Tai tyrinėjimo objektas, susijęs su lingvistine aplinka, kuri lemia vaiko kalbinę raidą. Vaikiškoji kalba (angl. Baby Talk - BT, child directed speech - CDS, motheress) - kalba, kuria tėvai kalba su savo vaiku. Suaugusieji kalba su vaikais tokia kalba, kuri yra fonologiškai, semantiškai, sintaksiškai ir pragmatiškai paprastesnė už kalbą, kuria kreipiamasi į suaugusius pašnekovus. Čia vartojama nedaug žodžių (žodyną sudaro tam tikros leksinės grupės, nėra abstrakčių žodžių), jie supaprastinami (fonologiniai ypatumai), pakeičiama balso intonacija, tembras (stengiamasi pabrėžti atskirus skiemenis, kalbama aukštesniu tembru). Dažniausiai vartojami tie žodžiai, kurie reiškia vaiko aplinkos sąvokas. Kai kurie žodžiai pakeičiami onomatopėjomis. Vaikiškosios kalbos tyrimai labai aktualūs, nes susiję su teoriniais klausimais ieškant atsakymo, kas lemia kalbos įsisavinimą. Daugelį metų psicholingvistai domėjosi tik angliškai kalbančių vaikų gimtosios kalbos raida. Kiek vėliau imta tyrinėti ir kitas kalbas. Tai daryti labiausiai skatino universalių kalbos įsisavinimo ypa- 231

tumų paieška. Iškilo klausimas: ar skirtingose kalbose yra bendra kalbinių reiškinių įsisavinimo seka? Šiuo metu jau surinkta nemažai duomenų apie daugelį pasaulio kalbų, pirmiausia - indoeuropiečių: romanų (italų, prancūzų, ispanų), germanų (anglų, vokiečių, danų, švedų, islandų, norvegų), slavų (rusų, lenkų, čekų), baltų (latvių, lietuvių), semitų (hebrajų), ugrų-finų (vengrų, estų, suomių) ir kt. Mokslininkai ieško tipologiškai artimų ir tolimų kalbų panašumų ir skirtumų. Raidos psicholingvistikoje ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama kalbos sintaksei ir semantikai, o morfologija mažiau buvo domimasi. Dėl šios priežasties pastarųjų metų tyrimai skirti išsamiai vaikų kalbos morfologijos analizei, įjuos stengtasi įtraukti turtingos morfologijos kalbų (tarp jų ir lietuvių kalbą). Tokių darbų tikslai - aprašyti, kada ir kaip vaikų kalboje radosi viena ar kita gramatinė ar semantinė kategorija; aiškinti ir interpretuoti atsiradusias klaidas (tai, kas neatitinka suaugusiųjų kalbos modelio), nustatyti jų priežastis. Gautus rezultatus stengiamasi lyginti su kitų kalbų tyrimų rezultatais. Per pastaruosius tris dešimtmečius gausi vaikų kalbos medžiaga buvo įrašyta, transkribuota ir užkoduota kalbinei analizei. CHIL- DES (Child Language Data Exchange System) sistema nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio sukaupė daugiau kaip 500 vaikų kalbinius duomenis ir pateikė visą šią gausią medžiagą, sutvarkytą laikantis tarptautinių transkribavimo standartų. Be to, buvo sukurta daugiau kaip 20 kompiuterinės analizės programų, kurios laisvai ir nemokamai pasiekiamos internete. Išsami informacija apie medžiagos turinį, struktūrą, transkribavimą ir kodavimo sistemas (taip pat ir analizės programos) yra pateikta B. MacWhinney (1994). CHILDES duomenų bazė yra labai didelė, sudaryta daugiau kaip iš 20 milijonų žodžių. Didelę dalį transkribuotos medžiagos sudaro anglų kalbos įsisavinimo duomenys, bet kitų kalbų duomenų, nors ir kuklesnių, taip pat yra įtraukta. Tokia gausi ir įvairialypė medžiaga skirta ne tik lyginamiesiems kalbų tyrimams, bet gimtosios ir svetimosios, normalios ir sutrikusios kalbos analizei. Child Language Analysis (CLAN) paketai naudojami įvairių rūšių tekstams analizuoti, pavyzdžiui, reikšminiam pasakymo ilgiui (angl. mean length of utterance, MLU) matuoti, tam tikrų žodžių ar frazių dažnumui nustatyti, įvairioms kolokacijoms išrinkti ir kitiems lingvistiniams reiškiniams fiksuoti. 232

Lietuvių vaikų ir suaugusiųjų pokalbių duomenys, sukaupti ilgalaikio stebėjimo metodu, taip pat yra transkribuoti ir koduoti laikantis CHILDES reikalavimų. Šiuo metu sukaupta maždaug 200 valandų trukmės įrašų, jie nuolatos pildomi naujais. Vaikų kalba įrašinėjama sistemingai ir ilgą laiką - apie dvejus metus. Kalbinė medžiaga yra koduota morfologinei, dalinei fonetinei ir semantinei analizei. Tokius ilgalaikius kalbos raidos duomenis 1 papildo ir eksperimentiniai, kuriems dažnai reikia didesnės grupės, sudarytos iš dešimties ar dvidešimties skirtingų lyčių ir amžiaus vaikų. Įvairių kalbos lygmenų įsisavinimas yra labai sudėtingas ir dinamiškas procesas, nes vaikas, aktyviai sąveikaudamas su aplinka, sužino vis daugiau naujų dalykų. Nuoseklus informacijos ir žinių kaupimas lemia kokybinę ir kiekybinę kalbinės struktūros modifikaciją. Pradėjęs nuo labai paprastų ir dažnai vartojamų konstrukcijų, vaikas skirtingais amžiaus tarpsniais į savo kalbos sistemą palaipsniui įtraukia vis sudėtingesnius reiškinius. Kol pasiekia suaugusiųjų kalbinę kompetenciją, vaikas pereina kelias stadijas - nuo chaoso iki tvarkos" (Karpf 1992). Toliau trumpai aptariami vaikų kalbos lygmenys ir pateikiama pavyzdžių, susijusių su ankstyvąja gramatikos, semantikos ir fonetikos raida. Ankstyvoji fonologija. Dar nesulaukę vienų metų vaikai jau geba atpažinti skirtingus garsus, tik patys dar negali jų ištarti. Kai kurie tokio amžiaus vaikai gali atpažinti net apie 50 žodžių, kurių garsai - balsiai ir priebalsiai - labai skirtingi; tačiau jų pačių galimybės labai ribotos, nes jie pajėgia ištarti tik du ar tris priebalsius ir vieną balsį. Kai kurie vaikai turi savo mėgstamus garsus, kuriuos įterpia į daugelį žodžių nepriklausomai nuo to, ar šie garsai yra suaugusiųjų kalboje, ar ne. Kai kurie, priešingai, praleidžia tam tikrus garsus. Be to, gali būti nemažai to paties žodžio tarimo variantų, pavyzdžiui, norėdamas pasakyti žodį kiaušinis, vaikas gali ištarti keninas, tinas ir t. t. Daugelio vaikų tyrimų rezultatai leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus. Pavyzdžiui, galima teigti, kad priebalsiai p, b, k, n, d, f, g, m dažniausiai taisyklingai tariami žodžio pra- 1 Šiuo metu turime trijų mergaičių kalbinius duomenis, kurių įrašymo trukmė nuo 1,5 iki 3,5 metų. Pradėta įrašinėti ir trijų berniukų kalba. Daugelio vaikų įrašai papildyti ir dienoraščio medžiaga. 233

džioje, žodžio gale įsisavinami vėliau; iki dvejų metų vaikai jau vartoja balsius a, u, i ir dvibalsį ai; iki ketverių metų visi balsiai ir dvigarsiai yra aktyviai vartojami, tik kai kurie sonantai (/, r) dar kelia sunkumų. Tam tikri polinkiai išryškėja tada, kai vaikai vienus garsus keičia kitais: pašalinamos priebalsių sandūros, pvz., skėtis (tariama kėtis), skrybėlė (kyba); praleidžiami žodžio galo priebalsiai, pvz., obuoliukas (obaliuka); praleidžiami nekirčiuoti skiemenys, pvz., bananas (папа); vietoj r ir / vartojamasj, pvz., ratas (jatas), gėlytė (gėjytė); reduplikuojami garsai, pvz., baba, lialia, bubu ir 1.1. Dar viena ypatybė, būdinga daugeliui kalbų, net tipologiškai tolimoms kalboms, - tai, kad ankstyvojoje kalbos įsisavinimo stadijoje žodžio galas įgyja fleksiją-(i)a. Tai patvirtina slavų (lenkų - Smoczyńska 1985, rusų - Ceytlin 1988), baltų (latvių - Rūke-Dravina 1982, lietuvių - Savickienė 1999), graikų (Christofidou, Stephany 1997), germanų (vokiečių - Mills 1985) kalbų duomenys. Tokį reiškinį M. Gósy (1989), tyrusi vengrų vaikų balsių harmonijos įsisavinimą, aiškina taip: maži vaikai linkę vartoti /а/ kaip alomorfą, matyt, dėl jo fonologinio nežymėtumo". Gramatikos raida. Gebėjimas suvokti gramatinės kategorijos turinį yra nulemtas kognityvinės vaiko raidos. Vadinasi, semantinė sąvoka atsiranda anksčiau už formalųjį tos kategorijos žymiklį. Gramatinės kategorijos vaiko kalboje pasirodo labai anksti ir yra susijusios su morfologija, sintakse, semantika bei pragmatika. M orf o l o gija. Reikėtų pabrėžti didelę morfologinių (ir sintaksinių) modelių produktyvumo reikšmę kalbai. Kad būtų aiškiau, galima pažvelgti į dvi labai skirtingas kalbas - anglų (skurdžios morfologijos) ir lietuvių (turtingos morfologijos). Atrodytų, kad anglų kalbos morfologija, kuri yra labai paprasta ir turi tik kelias gramatines morfemas, bus įsisavinta greitai ir lengvai, o lietuvių kalbos sudėtinga morfologija - sunkiai ir vėlai. Tačiau tyrimų duomenys rodo, kad lietuviškai kalbantys vaikai pradeda produktyviai vartoti fleksijas daug anksčiau nei kalbantys angliškai. Taip atsitinka dėl to, kad jie priversti pastebėti labai įprastą kalbos modelį: žodis = kamienas + galūnė. Angliškai vaikai dažniausiai girdi žodis = kamienas modelį, o pavyzdžiai žodis = kamienas + galūnė yra labai reti. Vadinasi, tose kalbose, kurių morfologija skurdesnė, vėliau įsisavinamos fleksinės, o anksčiau - prepozicinės morfemos, nes pastarosios yra nuolat girdimos. 234

Natūraliosios morfologijos teorija (Dressler 1985) teigia, kad vienos morfologinės struktūros vaikams yra sunkiau suprantamos negu kitos. Tai priklauso nuo jų natūralumo. Natūralesni žodžiai yra lengviau įsisavinami negu mažiau natūralūs. Tad kas yra tas natūralumasl A. Karpf (1990) teigia, kad morfologinis natūralumas yra nulemtas įvairių sąveikos principų, pavyzdžiui, žymėtumo, trumpumo ir ikoniškumo. Anot V. Dreslerio ir A. Karpf, tam tikra konstrukcija ar elementas, turintis požymius nežymėtas (angl. unmarked), dažnas (angl. frequent),skaidrus, paprastas 2 (angl. transparent, salient, clear), yra natūralesnis už tą, kuris šių požymių neturi. Kalbos įsisavinimo atveju tai reiškia, kad lengvesnės morfologinės formos bus įsisavintos greičiau. Lengvesnėmis formomis laikomos tos, kurios yra sudarytos pagal taisykles, paprastos (jų reikšmė lengviau suprantama), nežymėtos ir dažnos. Paprastumą s: paprastesnis elementas įsisavinamas anksčiau už sudėtingą. Morfemų atpažinimas labai priklauso nuo semantinio ir morfonologinio paprastumo. Leksemos, kurios išlaiko nepakitusias kamieno ir afikso ribas, yra įsisavinamos lengviau negu leksemos, veikiamos morfonologinių taisyklių (Dressler 1985, Clark 1993). Lietuvių kalbos pavyzdžiai rodo, kad dėl tam tikrų savybių vaikų kalboje labai dažnai vartojami deminutyvai (Savickienė 1998,2003). Jų vartojimo dažnumą lemia paprastumas, t. y. deminutyvai morfonologiškai yra skaidrūs; plg. paprastojo ir deminutyvinio daiktavardžio paradigmą: dvirat-is, dvirač-io, dvirač-iui, dvirat-į / dvirat-uk-as, dvirat-uk-o, dvirat-uk-ui, dvirat-uk-ą. Įvairių kalbų tyrimai parodė, kad kirtis yra svarbus veiksnys, padedantis suvokti ir įsisavinti morfologinius žymiklius. Kalbėdami vaikai dažnai stengiasi trumpinti daugiaskiemenius žodžius, paprastai praleisdami nekirčiuotus skiemenis. Kirčiuotą skiemenį vaikas lengviau atpažįsta ir greičiau jį įsimena. Lietuvių kalboje deminutyvai dažnai išlaiko kirčiuotą priesagą, dėl to kalbos sraute jie lengviau atpažįstami ir įsimenami. Dažnumas: dažnesnis elementas įsisavinamas anksčiau už retcsnį. 2 Vaikų kalbos raidos literatūroje anglų k. terminai transparent, salient, clear yra beveik sinonimiški, todėl lietuviškai jiems pavadinti pasirinktas vienas terminas - paprastas, kuris daugmaž atitinka visus tris minėtuosius. 235

Dažniau girdimus suaugusiųjų kalbos elementus vaikas lengviau atpažįsta, įsimena ir dažniau juos vartoja. Kadangi lietuvių vaikiškoji kalba pasižymi gausiu deminutyvų vartojimu, vaikai šiuos dažnai girdimus darinius taip pat pradeda aktyviai vartoti (Savickienė 2003). Sintaksė. Ankstyvuoju laikotarpiu vaikai vartoja vieno žodžio pasakymus - holofrazes. Tai tokie pasakymai, kuriais vaikas mėgina išreikšti daugiau kaip vieną sąvoką. Jie dažniausiai turi tikro sakinio galią ir vadinami vienažodžiais sakiniais (McNeil 1970). Jų reikšmės skiriasi priklausomai nuo situacijos, pavyzdžiui, žodis mama gali reikšti irmamą, ir ateikčia, ir noriu valgyti. Vadinasi, tokį vaiko sakinį galima lengvai suprasti, jeigu yra žinomas jo kontekstas. Kai vaikas pradeda jungti du žodžius, jo kalba tampa labiau struktūrizuota ir reguliaresnė, todėl galima pradėti tyrinėti vaiko aktyviąją gramatiką. Tačiau struktūros keičiasi su amžiumi ir ne visada atitinka suaugusiųjų kalbos struktūras. Jungti du žodžius į nesudėtingas konstrukcijas vaikas paprastai pradeda nuo 18 mėnesių. Tokių dvižodžių sakinių raida iš pradžių yra lėta, o vėliau pastebimai spartėja. Anglų kalbos tyrimų duomenys parodė, jog bendras skirtingų dvižodžių sakinių skaičius kiekvieną mėnesį kito taip: 14, 24, 54, 89, 350 ir 1.1. Kadangi svarbu išsiaiškinti santykį tarp to, ką vaikas norėtų pasakyti, ir to, kokia forma jis tai išreiškia, yra atlikta nemaža darbų, skirtų semantikos problemoms. Ankstyvieji dvižodžiai sakiniai vaiko kalboje atlieka daug funkcijų, nes jau šiuo etapu vaikas vartoja kalbą pačia universaliausia jos reikšme. Universali visoms kalboms konstrukcija tarinys-veiksnys yra atpažįstama jau ankstyvuoju kalbos raidos laikotarpiu. Leksikos raida. Daugelio kalbų tyrėjų patvirtinta, kad daiktavardžius vaikai pradeda vartoti anksčiau už veiksmažodžius 3. Daiktų pavadinimai formuoja vienintelę pačią dažniausią ankstyvųjų vaiko žodžių kategoriją (Gentner 1997). Taip yra todėl, kad daiktų pavadinimų kategorija yra lengviau suvokiama. Daiktavardžius vaikai išmoksta anksčiau ir dėl to, kad to juos moko tėvai, - tai jau pragmatinis veiksnys. Mokyti vaiką ankstyvųjų daiktavardžių palengvina tai, 3 Yra kalbų, kuriomis kalbantys vaikai pirmenybę teikia kitoms žodžių klasėms, pavyzdžiui, veiksmažodžiui Gaponų, korėjiečių kalbos). Tai priklauso nuo specifinių kalbos savybių, suaugusiųjų kalbos kokybės ir individualių vaiko ypatybių. 236

kad šie žodžiai paprastai įvardija daiktą, kurį galima parodyti pokalbio metu. Leksikos raida yra greičiausiai vykstantis ir mažiausiai suvokiamas vaikų kalbos procesas. Nuo to laiko, kai vaikas pasako pirmąjį žodį, jo žodynas pradeda nuolatos gausėti. Tyrimai parodė, kad iki 18 mėnesių daugelis vaikų gali pasakyti apie 50 žodžių ir suprasti 5 kartus daugiau (Crystal 1993). Ankstyvieji žodžiai susiję su sąvokomis čia ir dabar. Vaikai kalba apie tai, kas vyksta aplink juos. Dauguma šių žodžių yra vardažodžiai, nes vaikai mokosi pavadinti savo žaislus, drabužius, maistą, žmones, tačiau vartojami ir kitų gramatinių klasių žodžiai. Pragm atiką: kalba socialiniame kontekste. Komunikacinė kompetencija - tai gebėjimas tinkamai vartoti kalbą tam tikrame socialiniame kontekste. Tai reiškia žinojimą, ką, kur, kaip ir su kuo kalbėti. Komunikacinis elgesys apima įprastinius veiksmus, mandagumo frazes, pokalbio taisykles ir gebėjimą jas pritaikyti. Vienas modelis, paaiškinantis vaiko pokalbio kompetenciją, yra susijęs su pažinimu. Tai - dažnai pasikartojančios kasdienės situacijos: valgymas, maudymasis, žaidimai, pažįstami veikėjai, įvykių eiliškumas. Tai visiškai vienodos struktūros ir turinio įprastiniai veiksmai. Tokiose situacijose pokalbio dalyviai aptaria, įvardija, ką jie daro, ką mato. Dažniausiai vartojami tie patys žodžiai, kurie vėliau tampa jau pažįstami. Dalyvaudami pokalbyje pusantrų-dvejų metų vaikai vartoja įvairių tipų pasakymus. Vieni jų, patys dažniausi, vadinami komentarais, kiti yra pakartojimai, klausimai, nurodymai, dainos, garsų žaidimai (Savickienė 1997). Galima teigti, kad jau nuo dvejų metų vaikai pradeda dalyvauti tikrame pokalbyje. Kai vaikas labai mažas, jo kalbėjimas būna padrikas, neaiškus. Tai keistas monologo ir dialogo mišinys. Tačiau net ir tokio amžiaus vaikas jau yra daug ko išmokęs. Jis geba pradėti pokalbį, įvairiais būdais palaikyti klausytojo dėmesį, moka tinkamai atsakyti į klausimą. Šiuo metu vaikas ypač pajunta socialinių veiksnių poveikį, t. y. suvokia taisyklingos kreipinio formos, mandagumo frazės vertę. Truputį vėliau vaikas išmoksta numatyti pokalbio žlugimo priežastis, todėl atitinkamai elgiasi - pakartoja neaiškius savo pasakymus arba pats klausia paaiškinimo. Tokio amžiaus vaikas jau gali pats susitvarkyti su viena ar kita kalbine situacija (Savickienė 1997). 237

Nemaža sociolingvistų domisi dvikalbystės problemomis; jas analizuoja ir psicholingvistai, tačiau kiek kitokiu aspektu. Dažniausiai keliami klausimai: kuri kalba pasirenkama kaip pirmoji (gimtoji)? Ar dvikalbiai vaikai geba atskirti lingvistines sistemas? Kurios kalbos gramatinių taisyklių modelį vaikai pasirenka? Kuriai kalbai jie teikia pirmenybę ir kaip pritaiko sintaksines kalbos taisykles, kai šios yra skirtingos? Atlikti tyrimai rodo, kad dažniausiai vaikai painioja leksines sistemas ir kalbos kodus (tai vyksta maždaug iki dvejų metų amžiaus). Vėliau dvikalbiai vaikai lengvai atskiria dvi lingvistines sistemas, nors kartais neišvengia vertimo pažodžiui. Jie grupuoja žodžius pagal tai, kaip juos vartoja tėvai. Kalbų painiojimas gali būti veikiamas socialinių, psichologinių ir lingvistinių veiksnių. Dažniausiai pasirenkama ta žodžių tvarka, kuri vyrauja abiejose kalbose. Taisyklės apibendrinamos ir kiek įmanoma taikomos abiem kalboms. Dvikalbiams vaikams svarbu padėti atskirti skirtingas gramatines sistemas ir jų nepainioti. Reikia atkreipti dėmesį, kad kalbos sutrikimų, dažniausiai siejamų su kalbos vėlavimu, dažniau pastebėta tarp dvikalbių vaikų (Dubrickaitė 2002). Pradedant tolesne vaikyste, o toliau jaunystėje ir subrendę, mes patiriame skirtingas (sub)kultūras (lyties, socialinių skirtumų) ir mėginame įsisavinti jas atitinkančius kalbos registrus. Įvairios darbinės situacijos taip pat reikalauja tam tikros specifinės kalbos. Siame straipsnyje trumpai aptarti tik vaikų kalbos lygmenų įsisavinimo aspektai, tačiau psicholingvistikos temų yra labai daug ir įvairių. Psicholingvistika gali būti traktuojama kaip taikomosios kalbotyros šaka, nes daugelis tyrimų turi ir praktinę reikšmę. Tam tikrų kalbos lygmenų įsisavinimo pažinimas leidžia nustatyti kalbos raidos normas, o tokių normų išmanymas gali padėti greičiau pastebėti kalbos raidos sutrikimus, netipišką kalbos raidą, sustabdyti kai kurias ligas ir apsaugoti nuo sunkesnių ar lengvesnių kalbos vartojimo problemų. Gauta 2005 08 16 238

LITERATURA Balčiūnienė 1.2004: Parodomųjų ir asmeninių įvardžių įsisavinimas. Magistro darbo tezės, Kaunas: VDU. Ceytlin S. N. 1988: C. H. Цейтлин. Окказиональные морфологические формы в детской речи, Ленинград: Государственный педагогический институт имени А. И. Герцена. Christofidou A.,Stephany U. 1997: The early development of case forms in the speech of a Greek boy: a preliminary investigation. - Papers and studies in contrastive linguistics. Ed. J. Fisiak, vol. 33. Poznan: Adam Mickiewicz University, 127-139. Clark E. 1993: TlieLexicon in acquisition, Cambridge, England: Cambridge University Press. Crystal D. 1993: 77te Cambridge encyclopedia of language, Cambridge, England: Cambridge University Press. Dressier W. U. 1985: Morphonology. The dynamics of derivation, Ann Arbor: Karoma Press. Dubrickaitė К. 2002: Vietos raiška vaikų kalboje: sutrikusios kalbos raidos analizė. Bakalauro darbo tezės, Kaunas: VDU. Gentner D. 1997: Nouns, verbs and the division of determinism. - Language and cognition in language acquisition. Conference abstracts, Odence University. G ó s y M. 1989: Vowel harmony: interrelations of speech production, speech perception, and the phonological rules.-acta Lingttistica Hungarica, vol. 39, 98-118. K a m a n d u l y t ė L. 2005: Vaikiškosios kalbos modifikacijos. Magistro darbo tezės, Kaunas: VDU. Karpf A. 1990: Selbstorganisationsprozesse in der sprachlichen Ontogenese: Erst- und Fremdsprache(n), Tübingen: Narr. Karpf A. 1992: Chaos and order in morphology. - Natural morphology perspectives for the ninties. Eds. L. Tonelli, W. U. Dressler, Wien: Unipress. MacWhinney B. 1994: The CHILDES project: tools for analyzing talk, Hillsdale, NJ: Lawrence Erlbaum Associates. McNeil D. 1970: The acquisition of language: The study of developmental psycholinguistics, New York: Harper, Row. Mills A. E. 1985: The acquisition of German. - 77te crosslinguistic study of language acquisition. Ed. D. I. Slobin, vol. 1. Hillsdale, NJ: Erlbaum, 141-253. Rūke-Dravina V. 1982: No pięciem mėnešicm lidz pięciem gadiem, Stockholm: The Baltic Scientific Institute in Scandinavia. Savickienė I. 1997: Komunikacija ir pokalbis ankstyvoje vaikystėje. - Darbai ir dienos 5(14), 45-51. 239

Savickienė 1.1998: The acquisition of diminutives in Lithuanian. - Studies in the acquisition of number and diminutive marking. Ed. S. Gillis, Antwerp papers in lingidstic, vol. 95,115-135. Savickienė I. 1999: Lietuvio vaiko daiktavardžio morfologija. Daktaro disertacijos tezės, Kaunas: VDU. Savickienė I. 2003: The Acquisition of Lithuanian Noun Morphology. Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, Wien. Smoczyńska M. 1985: The acquisition of Polish. - The crosslinguistic study of language acquisition. Ed. D. I. Slobin, vol. 1. Hillsdale, NJ: Erlbaum, 595-686. Wójcik P. 1994: Some characteristic features of Lithuanian baby talk. - Lingiustica Baltica 3, 71-86. Wójcik P. 2000: Tlie acquisition of Lithuanian verb morphology: a case study, Kraków. PSYCHOLINGUISTIC RESEARCH IN CHILD LANGUAGE ACQUISITION IN LITHUANIA Summary Different levels of language acquisition constitute a complicated and dynamic process. This could be accounted for by the fact that children are involved in an active interaction with their environment, and in doing so, get access to more relevant information. The increasing amount of information and knowledge involves a qualitative and quantitative modification of the respective data depending on the conditions of the systems. In the process of mastering the adult competences, a child is exposed to transitional phases. An overwhelming majority of child language development research has dealt with the acquisition of English as a first language. Research into other languages started later and was given an impetus by the search of universals in the process of language acquisition. In Lithuania, there has been no systemic research into child language acquisition until recently, when the implementation of new methods and technologies has started (CHILDES). The present paper aims at describing language development of different linguistic levels, at showing when and how a particular grammatical category emerges in the child's speech. Research into child language acquisition has met practical needs as well. It is mostly manifested by the fact that the description of how different linguistic phenomena (pertaining to different language levels) are acquired helps us identify developmental norms in a particular language. The norms, in turn, might help recognise defects occurring in child language. 240