Aurimas Marijus Juozaitis

Aurimas Marijus Juozaitis Pagrindinės kompetencijos andragogo profesinėje veikloje Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamos andragogo kompetencijos. Remiantis literatūros šaltiniais, aptariamos pagrindinės suaugusiųjų mokymo(si) teorijos, nagrinėjamos andragogų kompetencijos ir išskiriamos pagrindinės andragogo kompetencijos. Esminiai žodžiai: andragogika, suaugusiųjų švietimas, kompetencijos, andragogo kompetencijos. Įvadas. Šiuolaikinio gyvenimo kaita kelia didelius uždavinius suaugusiųjų švietimui. Naujos technologijos, judrios, t. y. nuolat besireformuojančios organizacijos, kintanti socialinė struktūra, įtraukia didžiules ne tik jaunų, bet ir dirbančių žmonių grupes bei pavienius asmenis. Dabartinė visuomeninė-ekonominė dinamika skatina / verčia žmones keistis, t. y. mokytis [12]. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas (2001) įpareigojo ES šalis ne tik sudaryti suaugusiesiems tinkamas mokymosi sąlygas, bet teikti kokybiškas paslaugas. Todėl nenuostabu, kad pastaruoju metu kreipiamas dėmesys į andragogų profesinį rengimą ir jų tęstinį mokymąsi [5; 6; 8; 10]. Suprantama, kad norint tinkamai vykdyti šią veiklą reikia turėti aiškius orientyrus kokių andragogų mes norime, kokios profesinės kompetencijos jiems reikalingos. Tiek bendrųjų, tiek profesinių kompetencijų klausimas pasaulyje ir Lietuvoje yra plačiai nagrinėjamas ne vienerius metus [9; 17; 18; 24; 25; 32; 35]. Profesinės kompetencijos ypač reikalingos tęstiniame profesiniame mokymesi [35]. Todėl pagrįstai apibrėžtos andragogo profesinės kompetencijos ne tik suformuotų aiškesnį pagrindą andragogų tęstiniam tobulinimuisi, bet ir skatintų tolimesnes diskusijas andragogų rengimo kokybės klausimais. Šio straipsnio tikslas pateikti pagrindinių andragogo kompetencijų sąrašą, paremtą suaugusiųjų mokymosi teorijų bei andragogo kompetencijų klausimais rašančių autorių darbų analize. Uždaviniai: 1. Apžvelgti suaugusiųjų mokymosi klausimais rašančių autorių bei autorių, aptariančių andragogų kompetencijas, darbus ir, remiantis jų analize, išskirti pagrindines andragogo darbą apibūdinančias charakteristikas. 2. Remiantis išnagrinėtais darbais sudaryti pagrindinių andragogo kompetencijų sąrašą. 52 Metodai: literatūros analizė ir interpretavimas; andragogų patirties refleksija. Andragogo kompetencijos, grindžiamos suaugusiųjų mokymosi ypatumais Reikalavimai andragogui, jo kompetencijoms pirmiausia kyla iš andragogikos ypatumų. Vienas labiausiai nusipelniusių autorių andragogų yra M. Knowlesas. Išpopuliarinęs andragogikos terminą, jis jau XX a. aštuntajame dešimtmetyje aprašė andragogikos ir pedagogikos skirtumus. Vėliau plėtodamas savo įžvalgas apie suaugusiųjų mokymąsi, M. Knowlesas teigė, kad andragogika remiasi šešiomis prielaidomis apie besimokantį suaugusįjį [22, p. 64 69]: 1. Poreikis žinoti. Suaugusieji prieš pradėdami mokytis turi žinoti, kodėl jie turi kažko išmokti <...>. 2. Besimokančiojo savęs suvokimas. Suaugusieji save suvokia kaip atsakingus už savo sprendimus ir savo gyvenimus. Kartą suvokę save kaip atsakingus, jie pajunta gilų psichologinį poreikį, kad ir kiti su jais elgtųsi kaip su žmonėmis, gebančiais savarankiškai elgtis <...>. 3. Besimokančiojo patirties vaidmuo. Suaugusieji turi didesnę ir turtingesnę mokymosi patirtį nei jauni žmonės <...>. 4. Pasiruošimas mokymuisi. Suaugę pasiruošę mokytis tų dalykų, kuriuos jiems reikia žinoti ir kuriuos jie galėtų atlikti, norėdami veiksmingai spręsti savo realaus gyvenimo situacijas <...>. 5. Požiūris į mokymąsi. Priešingai nei vaikai ar jaunimas, kurių mokymasis (bent jau mokykloje) yra orientuotas į mokymosi turinį, suaugusiųjų mokymasis yra orientuotas į gyvenimo klausimų sprendimą (į užduotis ar problemas orientuotas mokymasis) <...>. 6. Motyvacija. Suaugusiuosius motyvuoja kai kurie išoriniai motyvatoriai (geresnis darbas, paaukštinimas, aukštesnis atlyginimas, ir pan.), bet esminiai motyvatoriai yra vidinės paskatos (troškimas turėti didesnį pasitenkinimą darbu, aukštesnis savo vertės suvokimas, aukštesnė gyvenimo kokybė ir pan.). P. Jarvisas (1995) atliko išsamią žymiausių mokslininkų P. Freire o, R. Gagne, J. Mezirowo, C. Rogerso, M. Knowleso, rašiusių suaugusiųjų mokymo bei mokymosi klausimais, darbų analizę ir apibendrindamas

Pagrindinės kompetencijos andragogo profesinėje veikloje išskyrė andragogikos ypatumus [16, p. 103 104]. Jis aprašė 15 suaugusiųjų mokymosi sąlygų ir apibūdino kiekvienai jų adekvačią andragogo elgseną ar požiūrį. Pasiremdami M. S. Knowleso ir kt. (2005) andragogikos ypatumais, P. Jarviso (1995) apibendrintomis andragoginėmis nuostatomis bei atskirų autorių įžvalgomis apie suaugusiųjų mokymąsi, galime teigti, kad andragogas turi pasižymėti tam tikromis esminėmis savybėmis bei turi gebėti: 1. Gerbti kitus, būti tolerantiškas. Šias andragogo kompetencijas lemia nuostata, kad nuo kitų priklausančio asmens jis (suaugusysis aut.) save vis labiau suvokia kaip savarankiškai veikiančią asmenybę [20, p. 43]. S. D. Brookfieldas (2006) pabrėžia, kad mokiniai ypač vertina mokytojo patikimumą ir autentiškumą, kad šių savybių pagrindu formuojasi pagarbūs ir tolerantiški skirtybėms santykiai [6, p. 55 74]. Kaip sako P. Jarvisas [16, p. 103], suaugę turi jausti, kad su jais elgiamasi kaip su suaugusiaisiais. 2. Būti atsakingas, turi gebėti refleksyviai mąstyti. Savarankiškumas didėjimas suponuoja atsakomybės laipsnio augimą, kurį didele dalimi lemia kaupiama ir apmąstoma patirtis. Todėl kartu su andragogika plėtojosi ir suaugusiųjų mokymosi savarankiškumo [11; 34] ir patirtinio mokymosi teorijos [23; 26; 28]. Kalbėdami apie savivaldų mokymąsi, R. G. Brockettas ir R. Hiemstra (1991) atsakingumą apibrėžė kaip procesą, kuriame individas tampa savo minčių ir veiksmų savininku [3, p. 26]. Kita vertus, patirtis nėra tiesiog kaupiama, besimokantis žmogus, kaupdamas patirtį, ją ir apmąsto. Kaip teigia D. Boudas ir D. Walkeris (1992) mes patiriame tuomet, kada reflektuojame ir reflektuojame, kai patiriame, ir tai reiškia, kad pastebėdami save aplinkoje ir sąveikaudami su ja mes pasinaudojame augimo galimybe [4, p. 68], juk visas (išskirta aut.) mokymasis prasideda nuo patirties [15, p. 16]. Rašydamas apie mokytojus kaip apie kritiškai reflektuojančius profesionalus, S. D. Brookfieldas (1995) teigė, kad jie turi žiūrėti iš kiek įmanoma daugiau neįprastų kampų į tai, ką jie daro <...> ir pažvelgti į save iš šalies, kad pamatytų, kaip kai kurios jų giluminės vertybės ir įsitikinimai veda juos į iškreiptą ir apribotą buvimą [5, p. 28]. Tad apmąstydamas savo patirtį andragogas ne tik profesiškai, bet ir asmeniškai tobulėja. 3. Mokėti bendrauti, būti empatiškas, gebėti kurti atvirą, pasitikėjimą skatinančią mokymosi aplinką. P. Jarvisas (1995) teigė, kad būtina atsiminti, jog į mokymosi situaciją suaugusieji daug ką atsineša : savo prasmių struktūrą, savo mokymosi poreikius, savo savigarbą, savo teigiamą savęs vertinimą, savo savivoką [16, p.103]. Kad juos adekvačiai įvertintų, į juos atsižvelgtų, tinkamai juos įdarbintų, andragogui reikia tinkamai bendrauti su besimokančiaisiais, jis turi mokėti išklausyti besimokantįjį, užduoti skatinančius dalyvauti mokymosi procese klausimus, taip bendrauti, kad mokymosi aplinka, sukurta andragogo pastangomis visokeriopai kreiptų besimokantįjį tolimesnio lavinimosi keliu. Juk mokytojo vaidmuo laiku suteikti besimokančiajam paramą, stiprinančią jo pasitikėjimą savo jėgomis kaip tik tuomet, kada šio pasitikėjimo jam labiausiai pristinga [10, p. 121]. Mokymasis apskritai yra bendravimas [2], o empatiškumas sudaro prielaidas tinkamam bendravimui, jis puoselėja mokinių pasitikėjimą savo jėgomis [16, p. 103]. 4. Sugebėti parinkti tokią mokymosi formą, kuri maksimaliai padėtų besimokančiajam patenkinti tobulinimosi poreikius, turi išmanyti suaugusiųjų mokymo(si) ypatumus. M. S. Knowleso teiginys, kad suaugusiojo žmogaus nuostata mokytis yra glaudžiai susijusi jo socialinio vaidmens plėtros užduotimis [20, p. 44], suponuoja, jog andragogas turi gerai suprasti besimokančiojo poreikius ir mokėti parinkti tokias mokymosi formas, kad jos atitiktų jo gebėjimą išmokti mokomąją medžiagą. Tai suprasti padeda ir geresnis suaugusiųjų mokymosi sąlygų suvokimas, žinojimas, kaip jo amžiaus uždaviniai dera su jo psichinės ir fiziologinės raidos ypatumais. 5. Būti lankstus, gebėti parinkti tinkamus mokymosi metodus bei gebėti sudaryti besimokančiųjų dabarties lavinimosi poreikius atitinkančias mokymosi programas. M. S. Knowleso teiginys, kad žmonėms bręstant keičiasi jų požiūris į laiką nuo žinių pritaikymo ateityje prie pritaikymo čia ir dabar [20, p.44], sako, kad suaugę žmonės iš andragogo reikalauja atvirų įgūdžių [14, p. 39 48], demonstruojančių gebėjimą turimas žinias, patirtį susieti su besimokantiesiems aktualiais klausimais, iškylančiais paties mokymosi metu. Tai mes galime vadinti lankstumu, nes andragogas čia ir dabar susieja besimokančiojo komentarą ar klausimą su dėstoma medžiaga. P. Jarvisas (1995) sako, kad mokytojai turi būti lankstūs ir gebėti derinti mokymosi stilius ir mokymosi situacijas [16, p. 104]. Kaip nurodo D. MacKeracheris (1996), R. S. Caffarella (2002), ši kompetencija andragogui yra svarbi ir tuo požiūriu, kad jis turi atsižvelgti į suaugusiojo ankstesnių, jau turimų žinių, lygį bei jo sukauptą patirtį. 53 ISSN 1392-0340. PEDAGOGIKA. 2008. 89

Aurimas Marijus Juozaitis 6. Sugebėti motyvuoti besimokančiuosius. Nors M. S. Knowlesas teigia, kad suaugusiųjų mokymosi motyvus labiau lemia vidiniai veiksniai nei išoriniai [21, p. 9 12], o K. Illerisas (2003) teigia, kad dauguma suaugusiųjų žvelgia į švietimą labai ambivalentiškai. Visų pirma, jų motyvacija glaudžiai siejasi su poreikiu išlaikyti turimą darbą ar išplėsti galimybes gauti naują darbą <...>, bet kartu baiminamasi pažeminimo ir iššūkio, viršijančio jų asmeninių slenksčių lygį [12, p. 15 16]. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju būtina žinoti, kas besimokančiuosius motyvuoja arba demotyvuoja. Reikia užtikrinti, kad andragogas palaikytų kūrybinę įtampą, nes tai priklauso nuo andragogo sugebėjimo išlaikyti tiek besimokančiųjų dėmesį, tiek darbingumą mokymosi proceso metu. Apžvelgus pagrindinius andragoginio darbo ypatumus, galima teigti, kad andragogui reikalingos šios kompetencijos: pagarba besimokantiesiems; tolerantiškumas; atsakingumas; mokėjimas bendrauti; empatiškumas; lankstumas; suaugusiųjų mokymosi ypatumų išmanymas; gebėjimas kurti atvirą, pasitikėjimą skatinančią mokymosi aplinką; gebėjimas refleksyviai mąstyti; gebėti parinkti tokią mokymosi formą, kuri maksimaliai padėtų tenkinti besimokančiojo tobulinimosi poreikius; gebėjimas parinkti tinkamus mokymosi metodus bei gebėti sudaryti jų dabarties lavinimosi poreikius atitinkančias mokymosi programas; gebėti motyvuoti besimokančiuosius. Andragogo kompetencijos arba profesiniai reikalavimai Nors apie konkrečias andragogo kompetencijas pradėta kalbėti dar XX a. septintąjį dešimtmetį, tačiau prie jų detaliau apsistota vėliau. M. S. Knowlesas, apibūdindamas 16 andragogo kompetencijų [20, p. 57 58], dalį jų apibrėžė itin konkrečiai, naudodamas elgsenos charakteristikas. Kitos kompetencijos apibrėžia andragogo sugebėjimą suprasti realius besimokančiojo poreikius ( sukuria besimokantiesiems naujas saviraiškos galimybes; padeda besimokantiesiems išsiaiškinti savo siekius (aspiracijas); padeda besimokantiesiems įvertinti situaciją bei turimas žinias ir įgūdžius; padeda besimokantiesiems identifikuoti gyvenimiškas problemas, kurios kyla iš mokymosi poreikių ) bei sudaryti besimokančiajam tinkamas mokymosi sąlygas. Kartu 54 M. S. Knowlesas įvardijo ir 3 kompetencijas, kurios apibūdina ne profesines, o bendrąsias (asmenybės) kompetencijas: priima ir elgiasi su mokiniais kaip su asmenybėmis; siekia kurti bendradarbiavimu ir pasitikėjimu grįstus santykius tarp mokinių; veikiant abipusio bendradarbiavimo ryšiams, tampa kartu besimokančiuoju. Pratęsdami M. S. Knowleso kompetencijų sąrašą, dar išsamesnį andragogo kompetencijų sąrašą pateikė D. W. Mockeris ir E. Noble as (1981) net 24. Dauguma šių kompetencijų (18) apibrėžė andragogo žinias ir gebėjimus profesiniu požiūriu. Panašiai kaip M. S. Knowlesas, D. W. Mockeris ir E. Noble as kalbėjo apie pagarbų santykį su besimokančiaisiais ir papildomai pabrėžė augimo bei tobulinimosi svarbą: pripažinti besimokančiųjų galimybę tobulėti (tiek profesiškai, tiek asmeniškai); savo nusiteikimu išbandyti naujus mokymo metodus turi demonstruoti tikėjimą naujovėmis bei eksperimentais [29, p. 45 46]. D. Kamp (1996), kalbėdama apie idealų trenerį (vieną iš andragogo vaidmenų), daug kalba apie esmines nuostatas, kurias suaugusiųjų mokytojas (treneris) turi realizuoti savo mokymo veikloje, kad atlieptų šiuolaikines visuomeninio-ekonominio gyvenimo sąlygas. Kaip ir anksčiau minėti autoriai, ji teigia, kad puikus andragogas yra žmogus, kuris padeda besimokančiajam mokytis ir augti [19, p. 69], bet prideda vieną labai svarbią kompetenciją, kurios nemini kiti autoriai. Andragogas turi išmokyti žmones (savo mokinius aut.) plėtoti kitų žmonių gebėjimus [19, p. 70]. Tai reiškia, kad andragogas ne tik padeda išmokti konkrečios srities dalykų, bet padeda įvaldyti būdus, kuriuos pasitelkdamas besimokantysis įgytus dalykus galėtų perteikti kitiems. Kita vertus, D. Kamp pabrėžia, kad andragogas turi būti mokymosi pavyzdys, nuolatos siekti tobulumo ir būti lankstus [19, p. 72 73]. P. Z. Jacksonas (2001) išskiria tik 6 kompetencijas ir jos visos koncentruojasi į profesinę andragogo veiklą, pradedant veiksnių, lemiančių sėkmingą darbą, analize [13, p. 20], einant prie tinkamų mokymosi sąlygų sudarymo bei adekvačių mokymosi sąlygų sukūrimo ir baigiant besimokančiųjų grįžtamuoju ryšiu. L. Rae us (2001) greta profesinių ir asmeninių kompetencijų pridėjo kompetencijas, apibrėžiančias jo darbinio konteksto pažinimą. Jis kalbėjo, kad andragogui (treneriui) yra svarbus organizacijos pažinimas, t. y. organizacijos, kurioje dirbi, tikslų, tvarkų, reikalavimų žinojimas bei vadybinių vaidmenų ir funkcijų žinojimas, t. y. trenerio savo įgaliojimų organizacijoje ir funkcinių bei hierarchinių ryšių su kitais organizacijos žmonėmis žinojimas [31, p. 29 37].

Pagrindinės kompetencijos andragogo profesinėje veikloje Lyginant L. Rae aus išskirtas asmenines kompetencijas su anksčiau aptartomis, matome, kad jis mini dar vieną humorą. Pavadinti ja kompetencija yra sunku, bet sutikti su tuo, kad tai viena iš tų asmeninių andragogo savybių, kuri padeda kurti palankias mokymuisi sąlygas, galima. Tarptautinė tyrėjų grupė, vadovaujama S. Bjerkakerio (andragogas praktikas) (2003), apibrėžė, kad andragogas iš esmės turi turėti dvi esminės kompetencijų grupes. Tai andragogo asmeninės ir jo profesinės savybės. Profesines savybes tyrėjai suskaidė į tris grupes, pavadindami jas dimensijomis : organizacinė dimensija, veiklos dimensija ir vertinimo dimensija. Visas kompetencijų (darbe jos vadinamos kriterijais) sąrašas sugrupuotas į keturias grupes ir iš viso sudarė 16 kompetencijų [1, p. 21]: 1. Asmeninės andragogo savybės (6 kompetencijos). 2. Profesinės savybės organizacinė dimensija (5 kompetencijos). 3. Profesinės savybės veiklos dimensija (3 kompetencijos). 4. Profesinės savybės vertinimo dimensija (2 kompetencijos). Asmeninių andragogo savybių grupę sudaro šešios kompetencijos: pasitikintis savimi ir gerbiantis kitus (teigiamai save vertinantis); tolerantiškas; atsakingas; bendravimo įgūdžiai; empatiškas; lankstus. Profesinių savybių organizacinės dimensijos grupę sudaro penkios kompetencijos: suaugusiųjų mokymosi ir jų psichologijos ypatumų išmanymas; suaugusiųjų mokymosi metodų žinojimas; vertybėmis paremtų programą sudarymo įgūdžiai; planavimo ir organizaciniai įgūdžiai; geras dalyko žinojimas. Profesinių savybių veiklos dimensijos grupę sudaro trys kompetencijos: gebantis motyvuoti besimokančiuosius prieš, po ir paties mokymosi procese; mokymosi aplinkos, atitinkančios besimokančiojo poreikius ir orientuotus į jo tolimesnį savarankišką mokymąsi, plėtojimas; besimokančiųjų aktyvumo skatinimo įgūdžiai. Profesinių savybių vertinimo dimensijos grupę sudaro dvi kompetencijos: savirefleksijos ir kritinio mąstymo įgūdžiai; savęs ir kitų vertinimo bei įsivertinimo skatinimo įgūdžiai. Stambesnį andragogo kompetencijų skirstymą pateikė M. Teresevičienė, G. Gedvilienė ir V. Zuzevičiūtė (2006). Jos charakterizuoja andragogą pagal keturias asmenines ir socialines kompetencijas: didaktinę, dalykinę, vadybinę ir profesinę (tam tikros srities) kompetencijas. Autorės atskiras kompetencijas apjungė į keturias įvardytas kompetencijų grupes. Didaktinė kompetencija apima andragogo kompetencijas, parodančias, kaip tinkamai organizuoti ir vesti mokomąjį procesą, dalykinė kaip parengti tinkamas mokymo programas, projektus ir juos įgyvendinti; vadybinė kaip sėkmingai valdyti savo kaip andragogo profesinę veiklą ir profesinė konkrečios dalykinės srities išmanymą ir jo taikymą [33, p. 220 221]. Apibendrindami galime teigti, kad autoriai, nagrinėjantys konkrečias andragogines kompetencijas, papildo anksčiau išskirtas tokiomis kompetencijomis: vertybėmis paremtų programų sudarymo įgūdžiai; vadybinės kompetencijos. Apibendrinimas Sumuojant tiek andragogikos teorinių nuostatų suponuotas andragogo kompetencijas, tiek ir atskirų autorių konkrečiai įvardytas kompetencijas, galima teigti, kad visuose darbuose kalbama apie andragogo kompetencijas, apimančias tiek asmenines andragogo savybes, tiek ir profesinius gebėjimus. Toliau pateikiamas sąrašas vadinamas pagrindinių kompetencijų sąrašu, nes apima tas esmines kompetencijas, kurios andragogo veikloje turi būtinai atsispindėti. Todėl andragogas turi: 1. Gerbti savo mokinius, pripažinti jų savarankiškumą ir gebėjimą bei nusiteikimą savarankiškai spręsti jiems aktualius klausimus. 2. Būti tolerantiškas, priimantis besimokančiųjų skirtingus mokymosi stilius bei jų pažiūras. 3. Būti atsakingas, kryptingai organizuojantis mokymosi procesą siekiant numatytų tikslų. 4. Mokėti bendrauti, t. y. jis turi įsiklausyti į besimokantiesiems aktualius klausimus ir pateikti į juos ne tik savo nuomonę (atsakymus), bet ir sugebėti įtraukti besimokančiuosius į šių klausimų svarstymą. 5. Būti empatiškas, t. y. suprantantis besimokančiųjų galimus jausmus mokymosi proceso metu. 6. Būti lankstus, t. y. reikalui esant keisti užsiėmimo eigą, darbo metodus. 7. Gebėti kurti atvirą, pasitikėjimą skatinančią mokymosi aplinką, kurioje besimokantieji jaustųsi saugiai ir galėtų drąsiai keistis nuomonėmis, verti- 55 ISSN 1392-0340. PEDAGOGIKA. 2008. 89

Aurimas Marijus Juozaitis nimais, galėtų išbandyti naujus įgūdžius ir nebijotų suklysti. 8. Gebėti sudaryti mokytinių dabartinius lavinimosi poreikius atitinkančias mokymosi programas. 9. Gebėti parinkti tinkamus mokymosi metodus ir lavinimosi formas. 10. Gerai išmanyti dėstomą dalyką. 11. Turi sugebėti motyvuoti besimokančiuosius. 12. Gebėti analizuoti tiek savo, tiek besimokančiųjų veiklą, t. y. gebėti refleksyviai mąstyti. 56 Išvados 1. Tiek autoriai, nagrinėjantys suaugusiųjų mokymosi sąlygas, tiek rašantys apie konkrečiais andragogų kompetencijas, išskiria kompetencijas, kurios apibūdina andragogo asmenines savybes bei profesines charakteristikas. 2. Kadangi andragogo asmeninės savybės bei su jomis susijusios vertybinės nuostatos suaugusiųjų mokymo(si) atžvilgiu yra svarbios, tai asmeninių savybių kompetencijos užima ženklią vietą kompetencijų sąraše. Pasiūlytame sąraše jos sudaro pusę visų kompetencijų sąrašo. 3. Profesinės andragogo kompetencijos apima jo dalykinį išmanymą, taip pat darbą su besimokančiaisiais prieš, po ir paties mokymosi metu. Literatūra 1. Andragogas praktikas. Savarankiško mokymosi gidas / sud. A. M. Juozaitis, R. Juozaitienė. Vilnius: InterSe, 2003. 2. Baker A. C., Jensen P. J., Kolb D. Conversational Learning: An Experiential Approach to Knowledge Creation. Westport, CT: Quorum Books, 2002. 3. Brockett R. G., Hiemstra R. Self-Direction in Adult Learning: Perspectives on Theory, Research, and Practice. New York: Routledge, 1991. 4. Boud D., Walker D. In the Midst of Experience: Developing a Model to Aid Learners and Facilitators // Empowerment Through Experiential Learning / ed. J. Mulligan, C. Griffin. London: Kogan Page, 1992. 5. Brookfield S. D. Becoming a Critically Reflective Teacher. San Francisco: Jossey Bass, 1995. 6. Brookfield S. D. The Skillful Teacher. On techniques, Trust, and Responsiveness in the Classroom. 2nd ed. San Francisco: Jossey Bass, 2006. 7. Caffarella R. S. Planning Programs for Adult Learners: A Practical Guide for Educators, Trainers, and Staff Developers. 2nd ed. San Francisco: Jossey Bass, 2002. 8. Cranton P. Professional Development as Transformative Learning. New Perspectives for Teachers of Adults. San Francisco: Jossey-Bass, 1995. 9. Eraut M. Developing Professional Knowledge and Competence. London: Falmer Press, 1990. 10. Fenwick T. Learning through Experience: Troubling Ortodoxies and Intersecting Questions. Malabar, FL: Krieger, 2003. 11. Houle C. O. The Inquiring Mind. 2nd ed. Madison: University of Wisconsin Press, 1988 (orig. 1961). 12. Illeris K. Žvilgsnis į suaugusiųjų mokymosi motyvaciją. Vilnius: LSŠA, 2003. 13. Jackson P. Z The Inspirational Trainer: Making your Training Flexible, Spontaneous and Creative. London: Kogan Page, 2001. 14. James R. The Techniques of Instruction. Brookfield, VA: Gower, 1995. 15. Jarvis P. Adult Learning and Social Context. London: Croom Helm, 1987 16. Jarvis P. Adult and Continuing Education. Theory and Practice. 2nd ed. London: Routledge, 1995. 17. Jucevičienė P. Besimokantis miestas. Kaunas: Technologija, 2007. 18. Jucevičienė P., Leipaitė, D. Kompetencijos sampratos erdvė // Socialiniai mokslai. 2000, Nr. 1 (22), p. 44 50. 19. Kamp D. The Excellent Trainer. Putting NLP to Work. Brookfield, VA: Gower, 1996. 20. Knowles M. S. The Modern Practice of Adult Education: From Pedagogy to Andragogy. 2nd ed. New York: Cambridge Books, 1980. 21. Knowles M. S. and Associates. Andragogy in Action: Applying Modern Principles of Adult Learning. San Francisco: Jossey-Bass, 1984. 22. Knowles M., Holton III, E. F., Swanson R. A. The Adult Educator. 6th ed. San Diego, CA: Elsevier, 2005. 23. Kolb D. A. Experiential Learning: Experience as the Source of Learning and Development. Englewood Cliffs, N.J.: Prentice Hall, 1984. 24. Laužackas R., Teresevičienė M., Stasiūnaitienė E. Kompetencijų vertinimas neformaliajame ir savaiminiame mokymesi : [monografija]. Kaunas: VDU leidykla, 2005. 25. Lepaitė D. Kompetenciją plėtojančių studijų programų lygio nustatymo metodologija : [monografija]. Kaunas: Technologija, 2002.

Pagrindinės kompetencijos andragogo profesinėje veikloje 26. Lindeman E. The Meaning of Adult Education. New York: Harvest House, 1961. 27. MacKeracher D. Making Sense of Adult Learning. Toronto, Canada: Culture Concepts, 1996. 28. Mezirow J. A Critical Theory of Adult Learning and Education // Adult Education, 1981, Vol. 32 (1), p. 3 27. 29. Mocker D. W., Noble E. Training Part-time Instructional Staff // Grabowski S. et al. Preparing Educators for Adults. San Francisco: Jossey-Bass, 1981. 30. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas. Vilnius: LSŠA, 2001. 31. Rae L. Develop your Training Skills. London: Kogan Page, 2001. 32. Spencer L. M., Spencer S. M. Competence at Work. Models for Superior Performance. New York: John Wiley and Sons, Inc., 1993. 33. Teresevičienė M., Gedvilienė G., Zuzevičiūtė V. Andragogika. Kaunas, VDU, 2006. 34. Tough A. The Adult s Learning Projects: A Fresh Approach to Theory and Practice in Adult Learning. Toronto: Ontario Institute for Studies in Education, 1971. 35. Whiddett S., Hollyforde S. The Competencies Handbook. London: Chartered Institute of Personnel and Development, 2003. Summary Aurimas Marijus Juozaitis The Basic Competencies of Andragog in the Professional Activities The article deals with the competencies of adult educator (andragog). The set of basic competencies is derived out of the analysis of major works of the researchers in the field and the studies of adult educator competencies, described in the works by practitioners. Conditions for education of adults described by M. Knowles, P. Jarvis, J. Mezirow, D. Kolb, S. Brookfield, D. Boud and D. Walker, R. Brockett and R. Hiemstra, K. Illeris are interpreted in the light of adult educator s role in organizing and facilitating proper educational activities. The adult educator s (andragog s) role is structured in the form of competencies. The major concern of the analysis is focused upon the description of the adult educator s (andragog s) competencies in as wide as possible way in order to cover the basics of adult education. The analysis of practitioners and researchers approach towards adult educator s (andragog s) competencies itself is also presented in this paper. The studies of M. Knowles, D. Mocker and E. Noble, D. Kamp, P. Jackson, L. Rae, S. Bjerkaker and the team, M. Teresevičienė, G. Gedvilienė and V. Zuzevičiūtė are examined. The competencies described in those studies are compared with those derived out of the conditions for adult education and supplementary characteristics are added to the set of already compiled competencies set. Out of the both analysis the set of twelve competencies is derived. The set covers competencies which are divided into two major blocks: the competencies of personal traits and the competencies of professional knowledge and skills in preparing, running and supporting ongoing personal and professional growth of adult learners. The personal traits competencies cover such characteristics as: self-esteem; tolerance; flexibility; responsibility; empathy; communication skills. The competencies of professional knowledge and skills are such: knowledge about how adults learn and understanding the psychology of adults; knowledge of methods in adult education; planning and organizational skills; good knowledge of the subject; ability to motivate for learning; skills in self-reflection and critical thinking. The paper stresses the importance of adult educator s personality. For this reason the half of the competencies set is dealing with the personal traits and just the rest of professional knowledge and skills. Key words: adult education, adult educator, andragog, competencies, competencies of adult educator. Įteikta 2008 m. sausio mėn. 57 ISSN 1392-0340. PEDAGOGIKA. 2008. 89